Tą akimirką, kai parsiveži šuniuką, atrodo, kad gavai minkštą, mielą kamuoliuką. Maždaug ketvirtą dieną paaiškėja, kad kartu gavai ir dvi dešimtis adatų, primontuotų prie labai entuziastingo padaro. Rankos, kojinės, kelnių klešnės, telefono laidas — viskas tampa žaislu. Ir tu galvoji: ar taip ir turi būti, ar man pakliuvo mažas piktas krokodilas?
Beveik visada — normalu. Bet „normalu“ nereiškia „palik, išaugs pats“.
Trumpai: šuniuko kandžiojimasis dažniausiai įprastas — tai tyrinėjimas, dantų keitimasis arba nuovargis. Bet ribų reikia mokyti iškart, ne laukti, kol „išaugs pats“.
Kodėl šuniukas kandžiojasi
Pirmiausia — todėl, kad nasrai jam yra rankos. Šuo neturi pirštų, todėl pasaulį tyrinėja vieninteliu turimu įrankiu: dantimis. Griaužti, čiupti, ragauti — taip jis supranta, kas yra kas.
Antra — dantų keitimasis. Maždaug nuo trijų iki šešių mėnesių dygsta nuolatiniai dantys, dantenos niežti ir skauda, o griaužimas tą diskomfortą malšina. Tai ne išdykavimas, o fiziologinis poreikis.
Trečia — pervargimas. Pavargęs šuniukas, kaip ir pavargęs mažas vaikas, ne nurimsta, o ima dūkti dar labiau. Kandžiojimasis tada būna ne piktas, o tiesiog nevaldomas.
Ketvirta — per stiprus susijaudinimas. Įaudrintame žaidime šuniukas paprasčiausiai nebejaučia ribų — kanda stipriau, nei pats norėtų, nes karštyje nebesusivaldo.
Kada dar nėra dėl ko nerimauti
Jei šuniukas mažas (iki maždaug penkių–šešių mėnesių), kanda žaisdamas, greitai paleidžia, kai sustoji, ir apskritai yra linksmas bei domisi tavimi — tai įprastas augimo etapas. Tavo darbas čia ne išgyvendinti dantis, o išmokyti juos valdyti.
Ką daryti praktiškai
Jei nori ne dar vienos teorijos, o aiškaus starto, pradėk nuo šių trijų veiksmų:
- 01Turėk kelis tinkamus kramtukus ten, kur dažniausiai prasideda kandžiojimasis.
- 02Kai dantys pasiekia odą ar drabužį, trumpai nutrauk sąveiką ir nukreipk į žaislą.
- 03Stebėk nuovargį: pervargęs šuniukas dažnai kandžiojasi daug stipriau.
| Matai | Daryk | Venk |
|---|---|---|
| Problema kartojasi | Turėk kelis tinkamus kramtukus ten, kur dažniausiai prasideda kandžiojimasis. | Bausmės ar skubos |
| Yra mažas pagerėjimas | Kai dantys pasiekia odą ar drabužį, trumpai nutrauk sąveiką ir nukreipk į žaislą. | Keisti penkis dalykus iš karto |
| Atsiranda skausmo, panikos ar ligos ženklų | Sustabdyk eksperimentus ir kreipkis į specialistą | Laukti vien todėl, kad „gal praeis“ |
Kaip vertinti progresą
Pirmomis savaitėmis svarbiausia ne padaryti viską idealiai, o sukurti nuspėjamą ritmą. Šuniukas mokosi iš pasikartojimų: kur miegama, kur einama į tualetą, kaip prasideda ir baigiasi žaidimas, kas nutinka po ramaus pasirinkimo. Todėl vertink ne vieną „blogą“ epizodą, o kryptį per kelias dienas. Jei vakar reikėjo dešimties priminimų, o šiandien aštuonių — tai jau progresas. Maži žingsniai čia veikia geriau už dideles auklėjimo deklaracijas.
7 dienų bandymas
Pirmą savaitę pasirink tik vieną aiškų tikslą, o ne bandyk vienu metu sutvarkyti miegą, tualetą, komandų mokymą ir visus namų įpročius. Pirmas dvi dienas stebėk ritmą ir užsirašyk, kada problema pasirodo. 3–5 dieną nuosekliai kartok tą pačią reakciją ir tą patį atlygio principą. 6–7 dieną palygink ne tobulumą, o dažnį: ar epizodų mažiau, ar šuniukas greičiau nusiramina, ar tau pačiam reikia mažiau kartoti. Jei kryptis gerėja, nieko nekomplikuok — tęsk.
Ką daryti: mokyti ribų
- Sustink ir nutrauk žaidimą. Kai dantys atsiranda ant odos, tyliai ištrauk ranką ir sekundei tapk nuobodus. Šuniukas greitai išmoksta: kandi žmogų — linksmybės baigėsi.
- Pasiūlyk, ką galima. Tą pačią akimirką pakišk kramtalą ar žaislą. Žinutė aiški: ranka — ne, šitas — taip.
- Valdyk susijaudinimą. Jei žaidimas perkaista, daryk pertraukas anksčiau, nei viskas išvirsta į dantų ataką.
- Pasirūpink poilsiu. Daug „piktų“ įkandimų iš tikrųjų yra nuovargio įkandimai. Kartais sprendimas — ne dar viena pamoka, o ramus miegas guolyje.
- Duok ką griaužti. Dantų keitimosi metu būtinai turėk įvairios faktūros kramtalų. Jei dantys turi tinkamą darbą, jie rečiau ieško tavo riešo.
Ko nedaryti
Nemušk per snukį, nelaikyk prispaudęs prie grindų ir nesiimk „rodyti, kas namuose vadovauja“. Tai nemoko ribų — tai moko bijoti tavo rankų. O šuo, kuris bijo rankų, ilgainiui tampa ne ramesnis, o nenuspėjamesnis. Taip pat neapdovanok kandžiojimosi netyčia: staigus rankos timptelėjimas ir cyptelėjimas aukštu balsu daugumai šuniukų atrodo kaip kvietimas žaisti toliau.
Gaujos taisyklė: Šuniuko dantys ieško darbo. Tavo darbas — duoti jiems teisingą užsiėmimą, kol jie nesusirado neteisingo.
Kada kreiptis į veterinarą ar specialistą
Daugumą kandžiojimosi išsprendžia laikas, ribos ir kantrybė. Bet pasitark su specialistu, jei:
- kandžiojimasis lydimas tikro pykčio — sustingusio kūno, urzgimo, įtemptos laikysenos, o ne žaismingumo;
- šuo kanda iš baimės arba saugodamas maistą ar daiktus;
- elgesys ne švelnėja, o aštrėja, augant šuniui;
- namuose yra mažų vaikų ir nesijauti saugiai.
Dėl elgesio kreipkis į pozityviais metodais dirbantį šunų elgesio specialistą, o jei įtari skausmą ar sveikatos priežastį — pirmiausia į veterinarą.