Šuo · Terjerai · Anglija
Stafordšyro bulterjeras
Staffordshire Bull Terrier
Vienas draugiškiausių šunų žmonėms visame kataloge — ir viena labiausiai mitais apaugusių veislių.
Stafordšyro bulterjeras tikrai mėgsta vaikus. Bet vienas apie jį kartojamas pasakojimas yra reklaminė išmonė, ir apie tai verta pasakyti tiesiai.
- Dydis
- Vidutinis
- Svoris
- patinai 13–17 kg, patelės 11–15 kg
- Judėjimas
- 60 min
- Gyvenimo trukmė
- 12–14 m.
Jeigu būtų žmogus
Kresnas, linksmas žmogus, kuris apkabina per stipriai ir juokiasi per garsiai. Nė vienos blogos minties apie tave neturi.
Gera kartu, kai
- Šeimai su vaikais
- Butui su pakankamu judėjimu
- Aktyviam gyvenimo būdui
Verta žinoti prieš renkantis
- Dažnai nesutaria su kitais šunimis
- Kai kuriose šalyse ribojamas laikymas
- Labai stiprus – reikia mokyti nesitempti
Kasdienybė, ne reklaminė nuotrauka
Judėjimo reikia valandos, ir jame turi būti traukimo bei paieškos žaidimų. Stafas nedidelis, bet raumeningas, ir jėgos jam reikia kur nors išleisti.
Su žmonėmis — atviras iki juokingumo. Šitoje veislėje svetimo baimė ar agresija žmonėms laikoma rimta charakterio yda, ne norma.
Su kitais šunimis dažnai sudėtinga, ypač su tos pačios lyties. Tai terjerų paveldas ir jį reikia planuoti.
Kailis trumpas, priežiūra minimali. Oda jautri, alergijos dažnos.
Šaltis nepatogus — trumpas kailis be poplaukio.
Ir dar viena buitinė smulkmena: stafas myli šilumą ir randa vietą po antklode greičiau, negu spėsi jį pakviesti.
Priežiūra
Kailio priežiūra minimali; odą tikrinti dėl alergijų; trumpas kailis nešildo – žiemai reikia aprangos.
Sveikata: ką tikrinti
Veislėje paplitusios dvi paveldimos ligos, kurioms yra DNR testai: L-2-hidroksiglutaro acidurija (L-2-HGA) ir jaunatvinė katarakta (HC). Verta pasitikrinti tėvų testų rezultatus – tai vienas efektyviausių sprendimų visame katalogo sąraše.
Šitoje veislėje yra retas dalykas kataloge — sėkmės istorija.
Stafordšyro bulterjeriams paveldimos yra dvi ligos: L-2-hidroksiglutaro acidurija, sukelianti neurologinius sutrikimus, ir jaunatvinė katarakta. Abiem sukurti DNR testai, ir veislės klubai juos įtraukė į veisimo praktiką plačiai.
Rezultatas: testuotose linijose šios ligos beveik nebepasitaiko. Tai vienas aiškiausių pavyzdžių, ką duoda genetinis testavimas, kai jis naudojamas nuosekliai.
Praktinė išvada tau: klausk testų. Šitoje veislėje jie ne formalumas, o realiai veikiantis dalykas.
Šaltinis: FCI standartas Nr. 76; The Kennel Club DNR testų programa (L-2-HGA, HC) · tikrinta 2026-07-27
Ko klausti veisėjo
- Ar tėvai testuoti dėl L-2-HGA ir jaunatvinės kataraktos?
Turi būti raštu.
- Kaip tėvai elgiasi su svetimais žmonėmis?
Baikštumas ar agresija žmonėms veislėje yra yda.
- Kaip tėvai elgiasi su kitais šunimis?
Sąžiningas atsakymas nebus „puikiai su visais“.
- Ar veislyne buvo odos alergijų?
Dažniausia kasdienė problema.
- Ar galiu ateiti pas šuniukus antrą kartą?
Geras veisėjas tuo apsidžiaugia.
Netinka, jei
- Po tavo stogu jau gyvena kitas tos pačios lyties šuo.
- Nori šuns, kuris saugotų namus.
- Nepakenti šuns lovoje ir po antklode.
- Neplanuoji tikrinti veisėjo DNR testų.
Kur dažniausiai apsigaunama
Tiki „auklės šuns“ pasakojimu.
Apie tai iškart žemiau.
Galvoji, kad draugiškumas žmonėms reiškia draugiškumą šunims.
Tai du skirtingi dalykai.
Perki nepatikrinęs DNR testų.
Šitoje veislėje jie veikia geriau nei bet kur kitur.
Manai, kad mažas dydis reiškia mažą jėgą.
Keturiolika kilogramų stafo ant pavadėlio jaučiasi kaip dvidešimt penki.
Kiek kainuoja per metus
| Maistas (11–17 kg šuo) | 400–560 € |
| Veterinaras, skiepai, parazitai | 150–220 € |
| Odos priežiūra ir gydymas | 100–350 € |
| Apranga žiemai, žaislai | 100–200 € |
| Bazinė suma | 750–1330 € |
Orientacinės Lietuvos rinkos sumos, ne komercinis pasiūlymas.
Istorija ir kontekstas
Stafordšyro bulterjeras susiformavo XIX a. Anglijos vidurio pramoniniuose rajonuose iš buldogų ir terjerų. Kilmė nemaloni: šitie šunys buvo veisiami kovoms. Kai 1835 m. buvo uždraustos kovos su jaučiais, dalis pramogos persikėlė į uždaras patalpas, ir mažesnis, judresnis šuo tam tiko geriau.
Britanijos kinologų sąjunga veislę oficialiai pripažino tik 1935 m. — vėliau už daugumą — būtent dėl tos praeities.
Ir čia reikia pataisyti tai, kas parašyta ir šio katalogo kortelėje, ir beveik visur kitur.
Stafordšyro bulterjeris dažnai vadinamas „auklės šunimi“, o tas pavadinimas pristatomas kaip senas, viktorijinis, tarsi XIX a. Anglijos šeimos tikrai palikdavusios kūdikius su šiuo šunimi.
Patikrinus paaiškėja kitaip. Ankstyviausias žinomas šio palyginimo atvejis spaudoje yra 1971 m. „The New York Times“ straipsnis „A Breed That Came Up the Hard Way“, kuriame Amerikos stafordšyro bulterjerų klubo prezidentė Lillian Rant sako, kad veislė mėgsta vaikus ir yra vadinama „nursemaid dog“. Ji kalba esamuoju laiku — apie tuometinius šunis, ne apie istoriją.
Jokių XIX a. šaltinių, kur ši veislė būtų vadinama auklės šunimi, nerasta. Priešingai, to meto kinologinėse knygose bulterjerų tipo šunys aprašomi kaip per aštrūs damų kompanionai.
Todėl teisingas sakinys yra toks: stafordšyro bulterjeras dažnai būna kantrus ir švelnus su vaikais, ir tai patvirtina daugybė šeimų. Bet „auklės šuo“ nėra istorinis titulas — tai XX a. antros pusės formuluotė, prigijusi kaip veislės įvaizdžio taisymo priemonė.
Skirtumas svarbus. Nes iš to mito seka pavojinga išvada, kad tokį šunį galima palikti su vaiku vieną. Nė vieno šuns negalima.