Šuo · Medžiokliniai · Vokietija
Veimaraneris
Weimaraner
Sidabrinis šuo gintarinėmis akimis, kurį šimtmetį buvo galima gauti tik per uždarą klubą.
Veimaraneris atrodo kaip skulptūra ir elgiasi kaip vaikas, kuris bijo likti vienas namuose. Tai ne prieštaravimas — tai visa veislė viename sakinyje.
- Dydis
- Didelis
- Svoris
- patinai 30–40 kg, patelės 25–35 kg
- Judėjimas
- 120+ min
- Gyvenimo trukmė
- 10–13 m.
Jeigu būtų žmogus
Draugas, kuris ateina neprašytas, atsisėda tavo virtuvėje ir lieka iki vakaro. Vienas jis nuobodžiauja garsiai ir brangiai.
Gera kartu, kai
- Labai aktyviam šeimininkui
- Medžioklei ir šuns sportui
- Namui su kiemu
Verta žinoti prieš renkantis
- Sunkiai pakelia vienatvę – gali ardyti
- Netinka butui ir ramiam gyvenimui
- Trumpas kailis nešildo
Kasdienybė, ne reklaminė nuotrauka
Judėjimo reikia dviejų valandų, ir tai ne perdėta. Veimaraneris veistas dirbti visą dieną miške — bėgioti, ieškoti, sekti pėdsaku — o miesto pasivaikščiojimas jam yra tik įžanga.
Bet svarbiausia šitos veislės problema nėra energija. Tai vienatvė.
Veimaraneriai serga separaciniu nerimu dažniau nei beveik bet kuri kita veislė. Paliktas vienas jis ne guli ir laukia — jis kaukia, drasko duris, graužia staktas ir gali sužaloti save bandydamas išeiti. Namo grįžęs randi ne netvarką, o paniką, kuri jau įvyko.
Kailis trumpas, tankus ir stebėtinai savaime valus: purvas išdžiūvęs nubyra. Priežiūros beveik nereikia, tik šluoste kartą per savaitę.
Šaltis nepatogus. Poplaukio nėra, riebalų sluoksnis plonas, todėl lapkritį veimaraneris dreba, o žiemą jam reikia aprangos ir judėjimo be sustojimų.
Giliakrūtiškumas reiškia skrandžio užsisukimo pavojų. Dienos norma dalijama į kelias porcijas, o prieš krūvį ir po jo šuo ilsisi.
Ir dar viena savybė, kurios kortelėse nerašo: veimaraneris nori miegoti tavo lovoje. Ne šalia jos, o joje, ir geriausia — po antklode.
Priežiūra
Kailio priežiūra minimali; ausis tikrinti kas savaitę; žiemai ir vandeniui reikia aprangos.
Sveikata: ką tikrinti
Giliakrūtinei veislei aktualus skrandžio užsisukimas – Purdue tyrime veimaraneris buvo tarp didžiausios rizikos veislių. Taip pat pasitaiko hipertrofinė osteodistrofija augimo metu ir stipresnės imuninės reakcijos po skiepų. Padeda kelios mažesnės porcijos, poilsis prieš krūvį ir skiepijimo grafiko aptarimas su veterinaru.
Šaltinis: Glickman et al. 2000, JAVMA; Ward et al. 2003, Preventive Veterinary Medicine; FCI standartas Nr. 99 · tikrinta 2026-07-27
Ko klausti veisėjo
- Kiek laiko tavo šunys būna vieni?
Svarbiausias klausimas šitoje veislėje.
- Ar veislyne buvo skrandžio užsisukimo atvejų?
Giliakrūtiniams šunims tendencija paveldima.
- Ar tėvai turi klubų įvertinimą?
Sportiškam giliakrūtiniam šuniui tai ne formalumas.
- Ar buvo hipertrofinės osteodistrofijos atvejų?
Augimo liga, dėl kurios šuniukas karščiuoja ir šlubuoja.
- Kaip tėvai reaguoja, kai išeini iš kambario?
Paprašyk parodyti, ne papasakoti.
Netinka, jei
- Tavęs namuose nebūna po aštuonias ar dešimt valandų.
- Nebėgioji, nemedžioji ir nesportuoji su šunimi.
- Gyveni bute, kur kaimynai girdi kiekvieną garsą.
- Nenori šuns lovoje.
Kur dažniausiai apsigaunama
Perki dėl spalvos.
Sidabras nuotraukoje ir dvi valandos lietuje kasdien yra du skirtingi dalykai.
Manai, kad sportiškas šuo bus savarankiškas.
Kaip tik atvirkščiai.
Galvoji, kad separacinį nerimą išaugs.
Dažniau jis stiprėja.
Tikiesi, kad trumpas kailis reiškia atsparumą šalčiui.
Reiškia priešingai.
Kiek kainuoja per metus
| Maistas (25–40 kg šuo) | 650–950 € |
| Veterinaras, skiepai, parazitai | 170–250 € |
| Apranga, įranga, sportas | 200–450 € |
| Draudimas, jei imi | 250–480 € |
| Bazinė suma | 1020–1650 € (su draudimu 1270–2130 €) |
Orientacinės Lietuvos rinkos sumos, ne komercinis pasiūlymas.
Istorija ir kontekstas
Veimaraneris gimė dvare. XIX a. pradžioje Saksonijos-Veimaro didysis kunigaikštis Karlas Augustas — tas pats, kurio dvare tarnavo Gėtė — norėjo universalaus medžioklinio šuns stambiam žvėriui: elniui, šernui, net vilkui. Iš to darbo gimė sunkus, ištvermingas šuo su neįprasta pilka spalva.
Kai stambusis žvėris Vokietijoje išretėjo, veislė persiorientavo į paukščius ir smulkų žvėrį, o šuo tapo lengvesnis.
Įdomiausia dalis prasidėjo XX a. Vokietijos veimaranerių klubas įvedė taisyklę, kuri šiandien atrodo neįtikėtina: šunį galėjai įsigyti tik būdamas klubo nariu, o nariu tapdavai tik patvirtinus. Vados buvo kontroliuojamos, netinkami šuniukai neregistruojami, o išvežti šunį į užsienį buvo praktiškai neįmanoma.
Į Ameriką pirmieji veimaraneriai pateko tik ketvirtajame dešimtmetyje, ir aplink juos iškart susiformavo mitas apie „pilkąjį vaiduoklį“ — retą, paslaptingą, brangų šunį.
O plačiajai publikai veislę parodė menininkas.
Nuo 1970 m. amerikiečių fotografas Williamas Wegmanas fotografavo savo veimaranerį Man Ray, o vėliau — Fay Ray ir jos palikuonis. Šunys jo darbuose sėdi ant kėdžių su suknelėmis, laiko rankose knygas, pozuoja kaip žmonių portretai. Man Ray 1982 m. žurnalas *Village Voice* paskelbė metų menininku.
Wegmanas vėliau paaiškino, kodėl būtent ši veislė: veimaraneris sugeba ilgai išlaikyti pozą ir žiūrėti tiesiai į objektyvą, o pilka spalva studijoje elgiasi kaip neutralus fonas. Tai vienintelė veislė pasaulyje, kurios šlovę atnešė fotoaparatas, o ne darbas.