Yra toks vaizdas, pažįstamas beveik kiekvienam: stovi kieme, sakai „ateik“ penktą kartą, balsas kyla, o šuo žiūri kažkur pro tave, lyg svarstytų rimtą filosofinę problemą. Galvoje sukasi viena mintis — kodėl jis manęs neklauso, juk tūkstantį kartų kartojau.
Štai netikėta žinia: greičiausiai būtent todėl ir neklauso.
Šuo „neklauso“ daug rečiau, nei mums atrodo. Dažniausiai jis tiesiog nesupranta, ko iš jo nori, arba supranta, bet tuo metu yra dešimt įdomesnių dalykų. „Užsispyrimas“ skamba patogiai, nes nukreipia kaltę į šunį. Bet tikroji priežastis dažniausiai kabo kitame pavadėlio gale.
Pažiūrėkim, kas iš tikrųjų vyksta.
Trumpai: šuo dažniausiai neklauso ne iš užsispyrimo, o todėl, kad komanda jam neaiški, kartojama per dažnai arba mokoma per sunkioje aplinkoje. Sprendimas — daugiau aiškumo, ne daugiau griežtumo.
Dažniausios priežastys
1. Komanda jam nieko nereiškia. Šuo negimsta mokėdamas lietuvių kalbą. „Sėdėk“ jam yra tiesiog garsas — tol, kol tu jį susieji su konkrečiu veiksmu ir apdovanojimu. Jei žodį kartoji, bet niekada aiškiai neparodei, ką jis reiškia, šuo girdi ne komandą, o foninį triukšmą.
2. Kartoji tol, kol žodis nuvertėja. „Sėdėk, sėdėk, na sėdėk, kiek galima, SĖDĖK.“ Pasakytas penkis kartus, žodis virsta fonu, kurį galima ignoruoti. Šuo išmoksta, kad reaguoti reikia ne iš pirmo karto, o kažkur apie penktą — arba ir visai nereikia.
3. Sakai netinkamu metu. Komanda, mesta tada, kai šuo įnikęs uostyti, sveikinasi su kitu šunimi ar gainioja katę, neturi jokių šansų. Tai tas pats, kas mokyti žmogų matematikos koncerto metu.
4. Komanda nesusieta su aiškiu veiksmu. Šuo nesieja žodžio su rezultatu, jei rezultatas kaskart kitoks. Šiandien „ant vietos“ reiškia gulėk, rytoj — eik šalin, poryt — nieko. Neaiškumas — pati dažniausiai pražiūrima priežastis.
5. Mokai tik tada, kai blogai. Daug žmonių su šunimi „kalbasi“ tik tada, kai jis kažką padaro ne taip. Tylą, kai šuo elgiasi puikiai, priimame kaip savaime suprantamą dalyką. O juk būtent tą gerą elgesį ir verta pastebėti bei apdovanoti — kitaip šuo nesupranta, kas tau iš tikrųjų patinka.
6. Bausmė užgožia mokymąsi. Išsigandęs ar sutrikęs šuo mokosi prastai. Jei prie komandos prisijungia pyktis, jis išmoksta ne veiksmo, o to, kad šalia tavęs darosi nejauku. O nejauku — prasta būsena bet kokiam mokymuisi.
7. Per anksti tikiesi per daug. Trijų mėnesių šuniukas, kuris triukšmingoje aikštelėje neklauso „ateik“, nėra užsispyręs. Jis tiesiog dar neturi nei dėmesio, nei savitvardos atsargų. Tai ne nepaklusnumas, o amžius.
Ką daryti
Pradėk nuo savęs, ne nuo šuns. Komandą sakyk vieną kartą, ramiai, ir tik tada, kai turi šuns dėmesį. Mokyk ten, kur mažai blaškančių dalykų, ir tik paskui kelk reikalavimus triukšmingesnėje aplinkoje. Susiek žodį su aiškiu veiksmu ir kaskart apdovanok tą patį. O svarbiausia — pastebėk gerą elgesį tada, kai jis vyksta, o ne tik klaidą po fakto.
Ką daryti praktiškai
Jei nori ne dar vienos teorijos, o aiškaus starto, pradėk nuo šių trijų veiksmų:
- 01Pirma paklausk, ar komanda tikrai išmokta tokioje aplinkoje, o ne tik virtuvėje.
- 02Sumažink atstumą ir trikdžių kiekį, kol šuo vėl gali sėkmingai pasirinkti tave.
- 03Atlygį priderink prie užduoties sunkumo – kiemas nėra svetainė.
| Matai | Daryk | Venk |
|---|---|---|
| Problema kartojasi | Pirma paklausk, ar komanda tikrai išmokta tokioje aplinkoje, o ne tik virtuvėje. | Bausmės ar skubos |
| Yra mažas pagerėjimas | Sumažink atstumą ir trikdžių kiekį, kol šuo vėl gali sėkmingai pasirinkti tave. | Keisti penkis dalykus iš karto |
| Atsiranda skausmo, panikos ar ligos ženklų | Sustabdyk eksperimentus ir kreipkis į specialistą | Laukti vien todėl, kad „gal praeis“ |
Kaip vertinti progresą
Elgesį verta skaityti kaip informaciją, o ne kaip charakterio nuosprendį. Tas pats lojimas, tempimas ar ignoravimas gali turėti skirtingas priežastis priklausomai nuo vietos, nuovargio, atstumo ir to, kas vyko prieš kelias sekundes. Užsirašius kontekstą labai greitai pasimato dėsningumai. Tada mokymas tampa ne kova su simptomu, o aplinkos ir atlygio sistema, kurioje gyvūnui lengviau pasirinkti tinkamą elgesį.
7 dienų bandymas
Septynias dienas nekeisk taisyklės kas vakarą. 1–2 dieną užrašyk tris situacijas: kas įvyko prieš elgesį, ką padarė gyvūnas ir kas nutiko po to. 3–5 dieną sumažink vieną trigerį ir apdovanok konkretų alternatyvų elgesį. 6–7 dieną palygink, ar gyvūnas greičiau pasirenka norimą variantą ir ar reikia mažiau tavo įsikišimo. Jei nėra jokios krypties arba reakcija stiprėja, problema gali būti per sunki savarankiškam bandymui — tada verta ieškoti kvalifikuoto elgesio specialisto.
Ir dar viena mintis, kuri daug ką pakeičia: jei šuo „neklauso“ kasdien ir visur, klausimas dažniausiai ne „kaip jį priversti“, o „ko aš jam dar nepaaiškinau“.
Gaujos taisyklė: Šuo nesilaiko taisyklių, kurių nesupranta. Pirma jam paaiškink — paskui reikalauk.
Kada kreiptis į veterinarą ar specialistą
Dažniausiai „neklausymas“ yra mokymo, o ne sveikatos klausimas. Bet vertėtų pasitikrinti, jei:
- šuo staiga ima nereaguoti į garsus — galimas klausos sutrikimas;
- elgesys pasikeitė ūmiai ir be aiškios priežasties;
- prie nepaklusnumo prisideda agresija, didelis nerimas ar baimė, su kuria namuose nebesusitvarkai.
Tokiais atvejais kreipkis į veterinariją, o dėl sudėtingesnio elgesio — į sertifikuotą šunų elgesio specialistą, kuris dirba pozityviais metodais. Joks tekstas nepamatys tavo šuns taip, kaip žmogus, stovintis šalia.