Šuo · Šiaurės tipo / Špicai · Japonija
Akita inu
Akita Inu
Šuo, kuris nesistengia tau įtikti, ir būtent todėl jo prieraišumas reiškia daugiau.
Akita inu neieško pagyrimų, nedirba už skanėstą ir nesiveržia susipažinti. Jis pasirenka vieną šeimą ir lieka su ja.
- Dydis
- Didelis
- Svoris
- patinai 32–45 kg, patelės 24–32 kg
- Judėjimas
- 60–90 min
- Gyvenimo trukmė
- 10–13 m.
Jeigu būtų žmogus
Tylus žmogus, kuris nedalyvauja smulkiuose pokalbiuose ir nesišypso be priežasties. Kai duoda žodį, laikosi. Nuomonės nekeičia dėl to, kad tu paprašei.
Gera kartu, kai
- Patyrusiam šeimininkui
- Namui su tvirta tvora
- Vėsesniam klimatui
Verta žinoti prieš renkantis
- Dažnai nesutaria su tos pačios lyties šunimis
- Savarankiškas – nesitikėk besąlygiško paklusnumo
- Sezoninis šėrimasis labai gausus
Kasdienybė, ne reklaminė nuotrauka
Judėjimo reikia valandos pusantros ramiu tempu. Akita nėra ištvermės bėgikas, bet vaikščioti nori kasdien ir daug uostyti.
Su kitais šunimis sudėtinga, ypač su tos pačios lyties. Tai ne auklėjimo klaida, o veislės bruožas, ir jį reikia priimti prieš perkant, ne po pirmo konflikto aikštelėje.
Su svetimais rezervuotas. Nepuola, nesišiaušia, tiesiog nesidomi. Socializacija būtina ne tam, kad taptų draugiškas, o tam, kad liktų ramus.
Kailis dvigubas ir labai tankus. Du kartus per metus jis eina lauk kuokštais tokiu kiekiu, kad plaukus rinksi savaitėmis. Kirpti negalima.
Švarumas — netikėtai maloni savybė. Akita save prižiūri beveik kaip katė ir turi mažai šuniško kvapo.
Ir savarankiškumas. Šitas šuo apsvarsto komandą prieš ją vykdydamas. Ne iš užsispyrimo — tokia jo galva. Griežtumas su juo neveikia, dažnai duoda priešingą rezultatą.
Priežiūra
Šukuoti kartą per savaitę, šėrimosi metu kasdien; kailio nekirpti; tikrinti odą ir ausis.
Sveikata: ką tikrinti
Veislė predisponuota autoimuninėms ligoms (odos ir akių), skydliaukės nepakankamumui, klubų displazijai ir skrandžio užsisukimui (GDV). Padeda tėvų sąnarių patikra, kelios mažesnės porcijos per dieną ir kreipimasis pastebėjus odos ar akių pokyčius.
Šaltinis: FCI standartas Nr. 255; The Kennel Club Breed Watch; UFAW · tikrinta 2026-07-26
Ko klausti veisėjo
- Kaip tėvai elgiasi su kitais šunimis?
Svarbiausias klausimas veislėje.
- Ar veislyne buvo autoimuninių ligų ar skydliaukės problemų?
Akitai jos aktualios.
- Kokie klubų rezultatai?
Stambiai veislei būtina.
- Ar tėvų akys tikrintos?
Veislėje pasitaiko paveldimų akių ligų.
- Kaip šuniukai reaguoja į svetimą žmogų?
Rezervuotumas normalus, baimė — ne.
Netinka, jei
- Tai tavo pirmas šuo.
- Namuose jau gyvena tos pačios lyties šuo.
- Nori šuns, kuris džiaugsis kiekvienu svečiu.
- Du kartus per metus namuose plaukų bus ant visko, o tau tai nepriimtina.
Kur dažniausiai apsigaunama
Perki po filmo apie Hačiką.
Ištikimybė tikra. Bet filme nerodoma, kaip atrodo dešimt metų su savarankišku dideliu šunimi.
Manai, kad su kitais šunimis susigyvens laikui bėgant.
Dažnai ne.
Galvoji, kad tylus šuo yra lengvas šuo.
Tyla nereiškia paklusnumo.
Tikiesi, kad dresūra bus kaip su aviganiu.
Nebus. Kitokia galva, kitoks būdas.
Kiek kainuoja per metus
| Maistas (30–45 kg šuo) | 780–1050 € |
| Veterinaras, skiepai, parazitai | 180–260 € |
| Kailio priežiūra ir įranga | 100–220 € |
| Draudimas, jei imi | 250–480 € |
| Bazinė suma | 1060–1530 € (su draudimu 1310–2010 €) |
Orientacinės Lietuvos rinkos sumos, ne komercinis pasiūlymas.
Istorija ir kontekstas
Akita inu yra viena seniausių Japonijos veislių, 1931 m. paskelbta gamtos paminklu — tai statusas, kurį šalyje turi tik ypatingos vertybės.
Bet visą pasaulį veislė pasiekė per vieną šunį.
1924 m. Tokijo universiteto profesorius Hidesaburo Ueno parsivežė akitą vardu Hačikas. Kiekvieną vakarą šuo ateidavo į Šibujos stotį pasitikti šeimininko. 1925 m. gegužę profesorius mirė universitete nuo insulto ir į stotį nebegrįžo.
Hačikas ateidinėjo dar devynerius metus ir devynis mėnesius. Beveik kasdien, tuo pačiu metu.
1934 m., dar šuniui gyvam esant, prie stoties jam pastatė bronzinį paminklą. Į atidengimo ceremoniją Hačikas atėjo pats. Jis mirė 1935-ųjų kovą, o skulptūra Antrojo pasaulinio karo metais buvo perlydyta ginklams. 1948 m. ją atkūrė iš naujo, ir ji stovi iki šiol — tai viena garsiausių susitikimo vietų Tokijuje.
Yra ir antra istorija, mažiau žinoma. 1937 m. į Japoniją atvyko Helen Keller — akla ir kurčia rašytoja bei visuomenės veikėja. Išgirdusi Hačiko istoriją, ji pasakė norinti tokio šuns. Japonai jai padovanojo akitą vardu Kamikaze-go. Taip veislė pirmą kartą pateko į Ameriką. Šuniukas netrukus mirė nuo ligos, ir tada jai atsiuntė antrą — Kenzan-go.
Keller vėliau rašė, kad tas šuo jai buvo švelnus draugas ir kad ji supratusi, kodėl japonai akitą laiko ištikimybės ženklu.