Šuo · Špicai · Pomeranija (Vokietija / Lenkija)
Pomeranijos špicas
Pomeranian
Trys kilogramai, kurie nė sekundės neabejoja, kad yra didžiausi kambaryje.
Pomeranijos špicas nesupranta savo dydžio, ir tai kartu jo žavesys ir jo pavojus.
- Dydis
- Toy
- Svoris
- 1,8–3,5 kg
- Judėjimas
- 30 min
- Gyvenimo trukmė
- 12–16 m.
Jeigu būtų žmogus
Mažo ūgio direktorius, kurio visi klauso. Įeina į patalpą ir iškart pasako, kas čia vyksta. Bijo mažai ko, o turėtų bijoti daugiau.
Gera kartu, kai
- Mažam butui
- Vyresniems žmonėms
- Norintiems mažo, bet drąsaus šuns
Verta žinoti prieš renkantis
- Loja daug ir garsiai
- Kailį reikia šukuoti kelis kartus per savaitę
- Trapus – nesaugu su mažais vaikais
Kasdienybė, ne reklaminė nuotrauka
Špicas garsus. Ne visą laiką, bet dažniau, negu tikiesi: durų garsas, liftas, kaimyno raktai. Tai sargybinio veislė mažame kūne, ir lojimas jai yra darbas, o ne bloga nuotaika. Suvaldyti galima, bet mokyti reikia nuo pirmos savaitės, ne nuo tos dienos, kai kaimynas paskambino.
Kailis atrodo sudėtingiau, negu yra. Du kartus per savaitę tvarkingai iššukuoti — ir viskas gerai. Bet iššukuoti reikia iki odos: špico poplaukis velia iš apačios, o iš viršaus atrodo tvarkingai iki tos dienos, kai jau reikia kirpti.
Ko daryti negalima — kirpti trumpai „vasarai“. Dvigubas kailis vėsina, o nukirptas gali neatsiauginti tokio paties. Kirpėjai tai vadina griežtai ir teisingai.
Dantys yra silpnoji vieta. Mažoje burnoje dantų tiek pat, kiek didelėje, ir akmenys kaupiasi greitai. Valymas kelis kartus per savaitę nėra perdėtas rūpestis.
Ir dydis. Špicas nešokinėja nuo sofos ne todėl, kad drąsus, o todėl, kad nemoka įvertinti aukščio. Girnelės išnirimas veislėje dažnas, o kritimas nuo rankų — dažniausia jaunų šunų trauma.
Priežiūra
Vešlų kailį šukuoti 2–3 kartus per savaitę; dantis valyti reguliariai; nekelti už priekinių kojų.
Sveikata: ką tikrinti
Miniatiūrinėms veislėms būdingas girnelės išnirimas, trachėjos silpnumas ir ankstyvos dantų ligos. Padeda petnešos vietoj antkaklio, svorio kontrolė ir reguliari burnos priežiūra.
Šaltinis: FCI standartas Nr. 97; The Kennel Club Breed Watch · tikrinta 2026-07-25
Ko klausti veisėjo
- Koks tėvų svoris?
Po dviejų kilogramų — perspėjimas, ne privalumas.
- Ar tikrinta girnelė?
Klausimas, kurio dažniausiai neužduoda.
- Ar veislyne buvo trachėjos problemų?
Mažoms veislėms tai realus klausimas.
- Kaip elgiasi tėvai, kai suskamba durų skambutis?
Balsingumas iš dalies paveldimas.
- Ar šuniukas jau matė kirpėjo stalą?
Ankstyva patirtis sutaupys metus nervų.
Netinka, jei
- Namuose maži vaikai, kurie dar nemoka švelniai imti šunį.
- Nepakenti lojimo ir kaimynystė jautri garsams.
- Nenori kas savaitę liesti šuns dantų.
- Nori šuns, kurį galima paleisti nuo pavadėlio parke ir nesirūpinti.
Kur dažniausiai apsigaunama
Galvoji, kad mažas šuo nereikalauja mokymo.
Reikalauja lygiai tiek pat. Tik nemokytas didelis šuo pavojingas, o nemokytas mažas — nepakenčiamas.
Perki „miniatiūrinį“ ar „meškiuko tipo“ špicą.
Tokių atmainų standartuose nėra. Dažniausiai tai reklama arba dar mažesnis šuo su dar daugiau sveikatos rizikų.
Manai, kad jį reikia nešioti.
Špicas turi vaikščioti pats. Nešiojamas šuo greitai tampa nervingas ir ima loti į viską iš aukščio.
Tikiesi, kad kailį galima trumpinti kaip nori.
Negalima.
Kiek kainuoja per metus
| Maistas (2–3,5 kg šuo) | 180–280 € |
| Veterinaras, skiepai, parazitai | 140–200 € |
| Kirpėjas kas 8–10 savaičių | 250–420 € |
| Dantų priežiūra ir valymas | 100–250 € |
| Bazinė suma | 670–1150 € |
Orientacinės Lietuvos rinkos sumos, ne komercinis pasiūlymas.
Istorija ir kontekstas
Špicai yra sena šiaurės šunų šaka, bet dabartinis Pomeranijos špicas — XIX a. mados kūrinys.
Iki tol tai buvo maždaug dešimties kilogramų ganytojų šuo iš Pomeranijos, dabartinės Vokietijos ir Lenkijos pasienio. Viską pakeitė karalienė Viktorija: 1888 m. iš Italijos ji parsivežė neįprastai mažą špicą vardu Marco. Karalienė ėmė jį rodyti parodose, o Britanijos veisėjai suprato, ko rinka nori. Per kelis dešimtmečius vidutinis veislės svoris sumažėjo maždaug perpus.
Ir yra dar viena istorija, kuri veislę įrašė į pasaulio kroniką. 1912 m. balandį „Titanike“ plaukė dvylika šunų. Išgyveno trys, ir du iš jų buvo Pomeranijos špicai.
Dvidešimt ketverių metų Margaret Hays į septintą gelbėjimo valtį įlipo su špice Lady, suvyniota į antklodę. Elizabeth Rothschild pateko į šeštą valtį su savo špicu, o kai gelbėtojų laivas „Carpathia“ atsisakė priimti šunį, ji pareiškė, kad tuomet lieka valtyje. Ją įkėlė kartu su šunimi.
Išgyveno tie, kuriuos buvo galima nešti ant rankų.
Ir dar viena smulkmena, kurią verta žinoti: garsi istorija apie Niufaundlendą Rigelį, tą naktį lojimu atkreipusį gelbėtojų dėmesį, yra išgalvota. Tikrinta ne kartą, patvirtinimo nėra.